Labai didelės koncentracijos humusinės rūgštys Carbohumic

 

Natūralus, ekologiškas, saugus produktas, visų tipų augalams, dirvožemiams ir substratams.

Stimuliuoja šaknų sistemos augimą, padidina derlių.
20 litrų pakeičia 1 toną mėšlo.

Padidina organinių medžiagų kiekį dirvožemyje. Pagerina dirvožemio struktūrą ir aerodinamiką. Sulaiko vandenį ir maistines medžiagas dirvožemyje.
Padidina augalų atsparumą stresui, nepalankioms oro sąlygoms, palaiko augalų atsparumą kenkėjams ir patogenams.

Neleidžia nitratams patekti į orą ir giliai į dirvą. Išvalo dirvožemį nuo kenksmingų medžiagų.

Tinka ekologiniams ūkiams.

 

Savybės

 

Carbohumic yra tirštas humuso ekstraktas, gaunamas iš rusvųjų anglių ir leonarditų su šarmine reakcija. Preparate esanti organinė medžiaga yra skystos formos (humino rūgštys, huminas) ir kieta (aktyvuota anglis, bioanglis).

Carbohumic tai veiklioji humuso medžiaga, teigiamai veikia dirvožemio ir substrato struktūrą, skatina šaknų sistemos vystymąsi, gerina derlingumą ir vandens sulaikymą.

Papildomai palaiko augalų mitybą, o tai pagerina jų gyvybingumą, medžiagų apykaitą ir derlių.

 

Leonarditai – tai labiausiai koncentruotas humusinių medžiagų (fulvo ir huminių rūgščių) bei huminų šaltinis gamtoje, kur šių medžiagų kiekis siekia iki 95%.

Organinė anglis – jos kiekis daugiausia lemia dirvožemio derlingumą.

Aktyvioji anglis – dažnai vadinama medicinine anglimi, turi didelį gebėjimą absorbuoti cheminius junginius iš dujų ir skysčių, valo dirvožemį nuo sunkiųjų metalų, pesticidų likučių ir t.t.

Rudosios anglys – tai subalansuotas daugelio augalams labai vertingų mineralų šaltinis, įskaitant svarbiausius biogeninius elementus, kurie sukuria organinius junginius – anglį (C), taip pat magnio, kalcio, geležies, sieros, boro, cinko, vario, mangano, molibdenas ir daugelis kitų organinės kilmės mikroelementų, kuriuos daug geriau pasisavina augalai.

 

 

Carbohumic filtruotas (Ph 9-11)

 

Naudojamas laistymui per laistymo sistemas, purškiant per lapus, taip pat galima naudoti tiesiogiai išlaistant ar išpurškiant ant dirvos, prieš kultivavimą.

Produkto filtravimas 187 akių / 80 mikronų – praktiškai sumažina galimybę užkimšti daugumą tiksliausių rinkoje esančių filtravimo sistemų.

 

Sudėtis:

 

Humusinių rūgščių kiekis sausojoje medžiagoje     20.1%
Huminių rūgščių kiekis sausojoje medžiagoje         18.2%
Fulvo rūgščių kiekis sausojoje medžiagoje               1.9%

Organinių medžiagų kiekis sausoje medžiagoje     97,6%

Organinės anglies kiekis sausojoje medžiagoje     54,7%

Sausųjų medžiagų kiekis                                        17.3%

Bendras azotas (N)                                                 0,05%

Bendras fosforo kiekis (P2O5)                                0,50%

Bendras kalio kiekis (K2O)                                      0,50%

 

Naudojimo ir dozavimo rekomendacijos

Šaknų, svogūnėlių, gumbų mirkymas prieš sodinant ir sėklinės medžiagos beicavimas inkrustacijos metu 1 % tirpalas.

Tręšiant per laistymo sistemą braškes, avietes, šilauoges, daržoves, dekoratyvinius augalus, vaismedžius auginamus silpnoje, pavargusioje žemėje su mažu humuso kiekiu ir patogenais, vegetacijos laikotarpiu kas 2 savaites naudoti po 3 l/ha. Pirmas ir paskutines 5 laistymo minutes leiskite tik vandenį, kad produktas geriau judėtų, darbinio skysčio koncentracija 0,1-0,10% priklausomai nuo vandens kiekio dirvoje ir nuo dirvos struktūros.

Auginant  substratuose pvz.:durpių, kokoso ir t.t. konteineriuose ar augimo maišuose per vegetaciją duoti 3-4 kartus, tręšimą kartojant 2-4 savaičių intervalais, maždaug 0,3 % koncentracijos, vieną kartą maždaug 100 ml tirpalo vienam augalui.

Purškimas per lapus vegetacijos pradžioje:  braškes, avietės, šilauogės, daržoves, dekoratyviniai , vaismedžiai ir įvairių rūšių žemės ūkio augalai 20 l/ha į 500 l vandens, po to 2 – 3 kartus per vegetacijos laikotarpį, 10 l/ha/500 l vandens.

Paviršinis purškimas prieš sėjant ar sodinant daigus į drėgną dirvą, sumaišyti su žeme iki maždaug 5-10 cm gylio. Intensyviai pavargusio dirvožemio regeneracijai 100 l/ha, naudojant apie 1000 l darbinio tirpalo.
Rudenį organinių medžiagų papildymui dirvožemyje 10-40 l/ha, naudojant apie 500 l darbinio tirpalo

 

Pakuotės: 1 litras, 5 litrai, 20 litrų, 1000 litrų

 

 

Carbohumic nefiltruotas (Ph 5-6)

 

Tai didžiausios koncentracijos, vertingiausias, nefiltruotas produktas, kuriame yra daugiausiai huminių ir organinių medžiagų.

Tai pagrindinė, nefiltruota Carbohumic versija – kurioje yra labai daug organinių medžiagų, gaunama tiesiai iš rusvųjų anglių.

Naudojamas tiesiogiai išlaistant iš laistytuvų, cisternų (visų tipų lauko pasėliams, papildomai su galimybe derinti su gyvulinės ar augalinės kilmės karbamidu ar srutomis), iš žarnos ar išpurškiant tiesiogiai ant dirvos, prieš kultivavimą. Prieš purškiant reikia išimti purkštuvo filtriukus, nes užkemša. Netinka naudoti per lašelinę laistymo sistemą.

 

Sudėtis:

 

Humusinių rūgščių kiekis sausojoje medžiagoje     29,8%

Organinių medžiagų kiekis sausoje medžiagoje     77,2%

Organinės anglies kiekis sausojoje medžiagoje      43,2%
Sausųjų medžiagų kiekis                                         23,8%

 

 

Dozavimas

 

Sodininkui
Pavasarį ir rudenį – laistyti 3% tirpalu, t.y. 300 ml 10 litrų vandens.
Sodinant augalus naudoti – 3% tirpalą laistant sodinimo duobę, 1% tirpalas laistant jau pasodinus augalą.
Reguliarus naudojimas – 1% tirpalas, t.y. 100 ml 10 litrų vandens kas 14 dienų.

Ūkininkui
Pavasarį ir rudenį – cikliniam naudojimui 60 l/ha. Vienkartinis tręšimas 300 l/ha doze kas 10 metų.
Rekomenduojama naudoti su mėšlu arba srutomis. Laistyti rankiniu būdu, naudojant vandens cisterną arba išmontavus purkštukus purkštuve.

Vaisių, uogų augintojui
Rudeni, pavasarį, prieš sodinant naują lauką, išlaistyti ar išpurkšti tiesiogiai ant dirvos 40-60 litrų / 1 ha priklausomai nuo dirvožemio tipo, derlingumo, sudėties.

Reguliarus naudojimas – 1% tirpalas, t.y. 100 ml 10 litrų vandens kas 14 dienų.

 

Rekomenduojamos dozės, koncentracijos ir dažniai turėtų būti traktuojami kaip apytiksliai, nes jie priklauso nuo dirvožemio būklės, augalų rūšies ir augimo sąlygų.

Prieš naudojimą gerai suplakite!

 

Pakuotės: 1 litras, 5 litrai, 20 litrų, 1000 litrų

 

PASTABOS, LAIKYMAS IR ATSARGUMO PRIEMONĖS

Abu produktai naudojami prieš sodinant javus, siekiant pagerinti ir patręšti substratus ir ypatingai naudingas nualintose, nederlingose, priemolio, priesmėlio dirvose, taip pat auginant ekologiškai. Plačiai naudojamas dekoratyvinių, daržovių ir daigynų gamyboje, sodo ir žemės ūkio kultūros, auginamos įvairiose sistemose šiltnamio ir lauko sąlygomis. Tinka sėklų, gumbų ir svogūnėliu – įvairių augalų grupių sodinukų ir šaknų mirkymui pries sėjant ar sodinant.

Negalima pertręšti pasėlių. Rekomenduojamos koncentracijos dozės ir dažnis turėtų būti laikomos apytiksliais, nes jos priklauso nuo dirvožemio būklės, augalų rūšies ir augimo sąlygų.
Prieš naudojimą gerai suplakti.

Naudojamo skysčio paruošimas – iš anksto ištirpinkite tam tikrą preparato kiekį nedideliame kiekyje vandens ir tada ištirpinkite supilkite į rezervuarą su vandeniu, tirpalą nuolat maišydami • Tirpaluose netirpinkite koncentruotų trąšų alyvų, rūgščių, rūgštinančių medžiagų ir kalcio nitrato pridėjimas • Nenaudokite užšalusi arba užtvindyta dirva ir stipriai lyjant • Laikyti originale pakuotė teigiamoje temperatūroje nuo 0 °C iki 30 °C • Nelaikyti kartu su maistu ir pašarais gyvūnai • Laikyti užrakintą ir vaikams nepasiekiamoje vietoje. • Patekus ant odos, gerai nuplauti muiluotas vanduo • Tuščias pakuotes tvarkykite kaip komunalines atliekas • Užteršimo atveju į akis, praskalaukite dideliu kiekiu vandens ir, jei atsiranda dirginimas, kreipkitės į gydytoją.

 

Eiti į el. parduotuvę

Šiek tiek informacijos apie humusines rūgštis

 

1. Kuo skiriasi humusinės rūgštys? Į ką reikėtų atkreipti dėmesį?

Pastaraisiais metais atsirado daug produktų, reklamuojamų kaip „turintys humusinių rūgščių“. Be to, deklaruojami šių rūgščių kiekiai, švelniai tariant, daugeliu atvejų neatitinka tikrovės (nes, pavyzdžiui, kaip biohumuse jų gali būti daugiau kaip 50 %?…). Skirtinguose produktuose humusinių rūgščių arba jų pirmtakų kiekiai labai skiriasi. Kai kuriuose produktuose yra tik lignino dariniai, kurie nėra humusinės rūgštys.

Todėl verta žinoti produktų grupes pagal žaliavos, iš kurios jie pagaminti, kilmę, nes būtent šis veiksnys dažniausiai lemia tikrąjį produkto naudingumą, pritaikymo galimybes ir poveikį derliui. Lyginant produktus reikėtų atsižvelgti į:

• Sudėtį, ypač humusinių rūgščių koncentraciją (deja, etiketėse pateikiama informacija labai dažnai būna netiksli, todėl sunku objektyviai palyginti produktus – čia padeda laboratoriniai tyrimai).
• Naudojimo paskirtį – ar produktas skirtas augalams, ar dirvožemiui.
• Pirmtakų buvimą, iš kurių humusinės rūgštys bus išskiriamos ateinančiais mėnesiais ir metais. Kai kurie produktai veikia „čia ir dabar“, kiti aprūpina augalus visą sezoną, o dar kiti yra investicija į daugelį metų.

Pažvelkime į atskiras žaliavas.

Humusinės rūgštys iš vermikomposto (vadinamojo biohumuso)

Vermikompostas, dar vadinamas „sliekų biohumusu“, yra viena vertingiausių komposto rūšių. Tai organinė trąša, gaunama sliekams virškinant organines medžiagas. Joje gausu organinių medžiagų ir mikroorganizmų, kurie teigiamai veikia dirvožemio ir augalų būklę.

Virškinimo fermentai, kuriuos išskiria slieko virškinamajame trakte gyvenančios bakterijos, padeda daugeliui medžiagų tapti lengviau augalams pasisavinamomis. Vermikomposte fosforo yra septynis kartus daugiau, kalio – dešimt kartų daugiau, azoto – penkis kartus daugiau, lengvai pasisavinamo magnio – tris kartus daugiau, o kalcio – pusantro karto daugiau nei įprastame dirvožemyje.

Humusinės rūgštys, susidariusios iš humuso, suaktyvinamos dėl bakterinio „apdorojimo“ sliekų virškinamajame trakte.

Svarbus klausimas kalbant apie biohumusą yra toks: kuo minta konkretaus auginimo ūkio sliekai? Tai turi esminę reikšmę galutinės žaliavos maistingumui, produkto sudėties specifikai, švarai (ką valgė auginami gyvūnai) ir produkto savybių pasikartojamumui.

Toliau pateiktoje lentelėje parodytas pavyzdinis biohumuso maistinių medžiagų kiekis, priklausomai nuo sliekų mitybos šaltinio.

1 lentelė. Iš vermikomposto, pagaminto naudojant maisto likučius ir kiaulių mėšlą, išskirtų humatų cheminė analizė.

Vermikomposto pagrindu pagaminti produktai priskiriami produktams, pagamintiems iš šviežios organinės medžiagos, todėl jie sudaro vadinamąjį kvazihumusą. Juose stabilių ir išsivysčiusių humusinių jungčių yra gerokai mažiau nei žaliavose, pasižyminčiose didesniu humifikacijos laipsniu, pavyzdžiui, lignite.

Įprastas humusinių rūgščių kiekis biohumuse yra apie 1–5 %, todėl jis turėtų būti labiau vertinamas kaip organinė trąša, o ne dirvožemio gerintojas.

Lignosulfonatai

Lignosulfonatai – tai medžiagos, susidarančios iš smulkintos medienos popieriaus gamybos metu. Chemiškai tai labai įvairūs junginiai, kurių molekulinė masė siekia nuo 1000 iki 14 000 vienetų. Jie susidaro skylant lignino grandinėms ir yra sudaryti iš cinamono rūgščių monomerų.

Lignosulfonatuose nėra tipinių humusinių rūgščių – chemiškai tai skirtingos medžiagos. Jie tik imituoja jų veikimą. Skirtingai nuo tikrųjų humusinių rūgščių, jų molekulėse yra tik pavieniai aromatiniai žiedai (fulvo rūgštys turi dvigubus, o huminės rūgštys – taip pat trigubus žiedus, kurie lemia jų specifines savybes).

Lignosulfonatai plačiai naudojami pramonėje ir statyboje, tačiau gali būti naudojami ir žemės ūkyje, nes jie yra maisto šaltinis grybams, todėl greitai humifikuojami, o patekę ant augalų gali palaikyti jų biocheminius ir fiziologinius procesus.

Augalinis kompostas

Kompostas – tai gerai susifermentavusios negyvos augalų dalys, kurių audinius dar galima atpažinti mikroskopu. Tai dar nėra humusas, kuris susidaro mažiausiai per 10 metų, tačiau kompostas yra puiki jo užuomazga.

Kompostas yra vienas geriausių dirvožemio gerintojų, nes jame yra subalansuotas augalams būtinų maistinių medžiagų kiekis ir daug lignino turinčių organinių medžiagų, kurios kaupia vandenį, formuoja dirvožemio struktūrą ir yra puikus maisto šaltinis humifikaciją vykdantiems grybams, atsakingiems už humuso susidarymą.

Humuso sudėtis ir naudingumas priklauso nuo negyvų augalų, iš kurių jis susideda. Jei komposte yra daug jaunos, vandeningos žaliosios masės, jis labai greitai fermentuojasi, tampa klampios konsistencijos ir, sumaišius su dirvožemiu, greitai „išnyksta“.

Kompostai, kuriuose daugiau sumedėjusių liekanų, senų lapų, stiebų ir pan., fermentuojasi ilgiau, tačiau gaunamas purus, struktūriškas kompostas, akivaizdžiai pagerinantis dirvožemio savybes.

Durpės

Durpės susidaro dėl nepilno augalinių liekanų suirimo ilgalaikio arba nuolatinio viršutinio dirvožemio sluoksnio užmirkimo sąlygomis. Tai jauniausia iškastinės organinės anglies forma, kuri, veikiama slėgio ir temperatūros, laikui bėgant gali virsti lignitu, o vėliau – akmens anglimi.

Patekusios į paviršių durpės suyra mikrobiologiškai. Vandeninėje, anaerobinėje aplinkoje jos virsta dumblu, o įprastame deguonies prisotintame dirvožemyje suyra per kelerius metus, sudarydamos terpę dirvožemio grybams ir kartu išskirdamos į dirvožemį tam tikrą kiekį humusinių rūgščių.

Durpės yra sudėtingų organinių junginių – hemiceliuliozės, bitumų, lignino, humusinių rūgščių, baltymų – mišinys, sudarantis hidrofilinius koloidus.

Joms yrant susidaro nitratai ir fosfatai, taip pat anglies dioksidas, kuris iš durpynų arba dirvožemio išskiriamas į atmosferą.

Humusinių rūgščių kiekis durpėse priklauso nuo durpių rūšies, iš kurios gaunamas produktas. Pavyzdžiui, natūraliose aukštapelkės – sfagninėse – durpėse gali būti nuo 3 iki 10 % humusinių rūgščių, o žemutinėse, jau apdorotose durpėse – net 15–30 %.

Lignitas / leonarditas

Lignitai, ypač jauni, taip pat leonarditai, yra jauniausi lignito sluoksniai, netinkami energetiniam naudojimui ir tokiose telkiniuose laikomi atliekomis.

Paprastai tai ne senesnės kaip 800 tūkst. metų anglys, o įprastos energetinės anglys gali būti senesnės nei 20 mln. metų.

Dėl santykinai nedidelio suanglėjimo laipsnio šį procesą galima iš dalies pakeisti dviem būdais.

Pirmasis – skaidymas dirvožemyje, aerobinėmis sąlygomis ir aktyviai dalyvaujant dirvožemio mikroflorai. Tai gali trukti net 15–20 metų.

Antrasis – jauno lignito veikimas stipriomis bazėmis. Tokiu būdu jis paverčiamas paprastesniais junginiais, kurie yra tapatūs dirvožemyje esančioms humusinėms rūgštims arba jų pirmtakams. Tokiu atveju humusinės rūgštys tampa prieinamos iš karto ir artimiausiu metu.

Jauno lignito pagrindu pagaminti produktai tiriami ir naudojami jau beveik 120 metų. Jie pasižymi plačiausiomis panaudojimo galimybėmis ir paprastai geriausiu humusinių junginių kiekio ir kainos santykiu.

Humusinių rūgščių kiekis lignite skiriasi priklausomai nuo telkinio, tačiau gali siekti net 70 % sausosios medžiagos. Skystuose produktuose šios vertės dažniausiai svyruoja apie 10–30 %.

Juodoji ežerinė kreida

Ežerinė kreida yra vertinga kalcio trąša. Kai kuriuose telkiniuose sausojoje medžiagoje gali būti apie 7 % organinių medžiagų, tarp kurių yra ir humusinių junginių – humusinių rūgščių, huminų ir bitumų.

Dėl savo spalvos ji vadinama juodąja ežerine kreida.

Ji gali būti naudojama tiek lauko, tiek sodininkystės augalų auginimui viso vegetacijos laikotarpio metu, kaip ir kitos karbonatinės kalcio trąšos. Įvairių humusinių junginių papildymas gali turėti teigiamą poveikį dirvožemiui ir augalams.

Kaip visada naudojant iškastines žaliavas, šaltinis yra svarbiausias veiksnys vertinant maistinių medžiagų kiekį.

Į ką svarbu atkreipti dėmesį vertinant humusines rūgštis?

Kiekvienas, norintis gilintis į humusinių rūgščių temą, turėtų žinoti pagrindinius dalykus, leidžiančius tinkamai palyginti skirtingus produktus, pavyzdžiui:

• ar gamintojas pateikia patikimą informaciją apie sudėtį (rinkoje yra daug supaprastinimų ir nutylėjimų);
• ar lyginami produktai buvo tirti toje pačioje laboratorijoje (rezultatai gali reikšmingai skirtis priklausomai nuo metodikos);
• kaip interpretuoti pateiktas vertes – pavyzdžiui, ar kalbama apie humusinių rūgščių kiekį sausojoje medžiagoje, ar galutiniame produkte;
• kiekybinės analizės neapibrėžia kokybės – svarbiausia yra humusinių medžiagų nešiklio kilmė.

Produktai, pagaminti iš jaunos organinės medžiagos (kompostai, biohumusas, ligninas, mediena – lignosulfonatai, vynuogių išspaudos ir kt.), turi labai mažai arba visai neturi gerai humifikuotų humusinių rūgščių.

Jie veikiau sudaro kvazihumusą – silpną, nestabilų, linijinės, neišsišakojusios struktūros junginį, turintį ribotą funkcinių grupių skaičių, todėl pasižymintį visiškai kitokiomis fizikinėmis ir cheminėmis savybėmis.

Taip, jie veikia, tačiau gerokai siauresniu mastu. Net jei gamintojas tokias rūgštis dirbtinai sukoncentruotų, tai nepakeistų jų prigimties, nes struktūriškai ir chemiškai jos neprilygsta sudėtingoms humusinėms medžiagoms, susidarančioms per šimtus tūkstančių metų.

Tai labai sudėtingi ir stipriai išsišakoję junginiai. Dokumente pateikta vizualizacija iliustruoja šį skirtumą: kairėje matomos gerai išsivysčiusios humusinių rūgščių grandinės, gautos iš jauno lignito (įskaitant leonarditą), o dešinėje – paprastos grandinės, kilusios iš jaunos organinės medžiagos.

2. Kuo pakeisti durpes augalininkystėje, ypač sodinukų auginime?

 

Durpių tema, ypač Europoje, kelia daug nerimo ir prieštaringų vertinimų. Jų eksploatavimas degraduoja aplinką, didina anglies dioksido išmetimą į atmosferą ir sulaukia vis didesnio visuomenės bei politikų pasipriešinimo.

Įvairiose šalyse atsiranda teisės aktų, kuriais siekiama mažinti durpių naudojimą. Durpės yra pagrindinis sodininkystės substratų komponentas. Radikaliausi apribojimai atsirado Jungtinėje Karalystėje, tačiau panaši tendencija matoma ir kitose ES valstybėse.

Su durpėmis susiję išmetimai sudaro maždaug pusę šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijų, išmetamų Europos aviacijos sektoriuje.

Nepriklausomai nuo augalų auginimo vietos ir vietinių teisės aktų, pasauliniai prekybos tinklai vis dažniau iš sodinukų tiekėjų tikisi augalų substrate, atitinkančiame aplinkosaugos reikalavimus.

Todėl durpės ir jų dalis auginimo substratuose gali lemti įmonės ar sodininkystės ūkio konkurencinę padėtį bei jo pasiūlymo vertę.

Durpynai yra svarbiausias ilgalaikis atmosferos anglies sugėrimo šaltinis sausumoje. Durpynai užima apie 3 % Žemės paviršiaus, tačiau juose sukaupta 21–33 % visos pasaulio organinės anglies.

Durpių, kurios vėliau naudojamos kaip vazoninė žemė, auginimo substratai ir dirvožemio gerinimo priemonės, išgavimas lemia jose sukauptos anglies patekimą į atmosferą kaip CO₂, kai ši medžiaga per kelerius metus suyra.

Be to, pats durpių išgavimas sukelia anglies dioksido išsiskyrimą iš nusausintų durpynų. CO₂ emisijos įtraukiamos į šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijų ataskaitas tos šalies, kurioje durpės išgaunamos.